Šiek tiek istorijos

Ruslių kaimo vardas, kuriame yra Senoji Ruslių sodyba,  istoriniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas 1525 metais (iki 1525 m. Rusliai priklausė Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio dvarui).

Pradžioje kaimas buvo pilnas gyvybės, žmonių šurmulio, čia klestėjo amatai, žmonės ūkininkavo, mėgavosi buitimi ir dalinosi džiaugsmais bei vargais su savo artimaisiais.

Senosios Ruslių sodybos šeimininkai čia gyventi atsikėlė nelengvais 1938 metais, kada šalį jau krėtė karinės nuotaikos, kada kiekviena diena buvo laukiama kaip šventė, o kiekvienas duonos kąsnis – amžina palaima. Sodybos šeimininkai pamažu plėtėsi: taip atsirado klėtis, svirnas, kiti svarbūs kasdieniam gyvenimui pastatai.

Atlaikiusi sodybų nykimo nuo žemės paviršiaus laikotarpį, sovietinius eksperimentus, kai visi gyventojai buvo perkeliami į plečiamus kaimus ar gyvenvietes, Senoji Ruslių sodyba išliko dėka savo šeimininkų, kuriems ši vieta buvo tiesiog neįkainojama vertybė, per daug brangi, kad galėtų parduoti ir išsikelti su visais kartu į naują gyvenamąją vietą. Nors vieni, bet laimingi, jie šiandieną gali vaikščioti savo iki širdies gelmių pažįstamais takeliais.

Sodyboje eksponuojami sodybos šeimininko iš gretimų kaimų surinkti  unikalūs  senoviniai baltų dubenuotieji-aukuriniai akmenys, surasti sodybų naikinimo metu.

(Dubenuotieji akmenys – „Sutariama, kad aukštaitiškieji aukurai laikytini sodybos (šeimų) apeiginiais akmenimis, susijusiais su namų dievu (visų pirma istoriniuose šaltiniuose minimu dievu Pagirnių ar Deivių) kultu. Taip pat yra ryšys tarp akmenų su dubenimis ir kitados namuose laikytu žalčių..“ Lietuvos archeologų draugijos pirmininkas istorijos m.d. V.Vaitkevičius.)

Šiandien prieš Jūsų akis – iš naujo atgimusi sodyba, kurioje harmoningai dera tolima baltų praeitis, ir dabartis su autentiška praėjusio laikmečio aplinka ir šių dienų moderniomis detalėmis. Kieme sodybos šeimininko kruopščiai surinkti ir sudėlioti senieji akmenys, jei galėtų prakalbėti, daug papasakotų…